Make your own free website on Tripod.com

 

HIERARCHINIŲ SISTEMŲ NAUDOJIMAS SIEKIANT SKATINTI SPORTININKŲ TOBULĖJIMĄ

Bet kokioje žmonijos veikloje egzistuoja hierarchija t.y. nuosekli laipsnių, titulų, pareigų ir pan. eilė nuo žemesnių prie aukštesnių; pavaldumo ir priklausymo tvarka. Tai yra bet kokiame darbe, politikoje, biznyje, moksle, armijoje, ir, aišku, sporte. Hierarchija yra vienas iš pagrindinių pažangos variklių. Kiekvienas oponentas norėdamas kilti hierarchijos laptais turi pastoviai tobulėti. Hierarchija egzistuoja net ir gyvūnijos pasaulyje. Sporte yra naudojamos trys pagrindinės hierarchijos sistemos: pagal vietas, pagal laipsnius ir pagal reitingus. Su hierarchija pagal vietas yra viskas gerai. Kiekvienose varžybose dalyvių vietos yra nustatomos.

HIERARCHIJA PAGAL LAIPSNIUS

Laipsnis yra oficialus vardas, pažymintis kvalifikacijos dydį, pakopą. Kapitono, majoro laipsnis. Fizikos ir matematikos mokslų daktaro laipsnis. Mokslų kandidato laipsnis ir t.t. Sporte dažnai yra naudojama atskyrio sąvoka. Atskyris tai kokios nors specialybės ar sporto kvalifikacijos laipsnis: pvz., antrojo atskyrio sportininkas. Turi tokią hierarchijos sistemą ir LŠF. Ji žaidėjų lygiui ir žaidėjų pajėgumui įvertinti nustato tokius vardus ir atskyrius:


Vardai
1. Didmeistris
2. Meistras
3. Kandidatas į meistrus

Atskyriai
4. I
5. II
6. III
7. IV
8. Be atskyrio

Pirmaisiais trimis laipteliais rūpinasi (suteikia) LŠF. Kiti yra palikti sporto mokyklų, miestų ir rajonų federacijų, klubų, būrelių, trenerių kompetencijai. Kaip matome šioje sistemoje yra 8 laipteliai. Mano, galva, jų yra tikrai per mažai. Tai suprato žmonės dar sovietiniais laikais ir papildomai oficialiai buvo įvedę: 8. I jaunių atskyrį, 9. II jaunių atskyrį. Ir dar vienu metu buvo oficialiai įvestas dar vienas atskyris, esantis tarp km ir I atskyrio, ir vadinosi jis kandidatinis balas ir buvo žymimas I+. Norint skatinti sportininkų tobulėjimą ir motyvaciją reikia turėti kuo daugiau skatinimo priemonių. Kvalifikaciniai laipsniai ir yra viena iš tokių nieko nekainuojančių skatinimo sistemų. Ir kuo jų daugiau yra - tuo geriau. Aš pats savo praktikoje naudoju 10 laiptelių sistemą, kuri labai pasiteisina.

Vardai
1. Didmeistris
2. Meistras
3. Kandidatas į meistrus


Atskyriai
4. I
5. II
6. III
7. IV
8. V atskyris
9. VI atskyris
10. Be atskyrio


Labai dažnai būna, kad kokio nors atskyrio įvykdymas jaunam sportininkui būna svarbesnis dalykas už diplomą, medalį ar net dovanėlę. Pagal dabartinę LŠF klasifikaciją išeina, kad susirinko į turnyrą, tarkim, 10 septynmečių vaikučių net nežinančių tvirtai šaškių taisyklių, net nemokančių teisingai nukirsti šaškes, net nematančių kirtimų, jau nekalbant apie kitus dalykus. Visi jie visiškai nemoka elementariausių dalykų, bet vis tiek kažkas laimės, kažkas surinks 65 procentus taškų ir įvykdys IV atskyrio normą. O turintį IV suaugusiųjų atskyrį jau reikia vadinti šaškininku. O koks čia šaškininkas jei jis visiškai nieko nemoka? Iš čia išplaukia, kad norint tapti, kad ir eiliniu šaškininku reikia jau turėti kažkokį pasiruošimą, reikia bent elementariausius dalykus žinoti. Tam reikalui ir turi pasitarnauti 8 ir 9 laipteliai. Labai logiška būtų šaškininkų atskyrius palyginti su kariniais. Pvz.:

1. Didmeistris                       Generolas
2. Meistras                           Pulkininkas
3. Kandidatas į meistrus        Kapitonas
4. I atskyris                          Leitenantas
5. II atskyris                         Seržantas
6. III atskyris                       Grandinis (Jefreitorius)
7. IV atskyris                        Eilinis

Dažniausiai eilinis karys būna pats žemiausias karinis laipsnis įvairių šalių armijose. Dabar įsivaizduokime tokią situaciją. Šiandien buvo pašaukti į armija naujokai ir visi jie gavo eilinio kario laipsnį. Rytoj prasideda karas. Eilinio laipsnį turintiems kariams šansai išgyventi bus labai menki, nes jie dar nesimokė nei patys šaudyti, nei nuo priešų kulkų slėptis. Užmeskime šiek tiek akį į pasaulinę karo istoriją. Labai gerai karo meną įvaldžiusioje Vokietijos armijoje eilinio kareivio laipsnis buvo Šiucė ( Schütze 'šaulys') šaulys. Bet savo laiku buvo ir žemesnių karinių laipsnių.

Anverteris (vok. Anwärter 'kandidatas'), kandidatas - pavadinimas, Vokietijoje reiškiantis kandidatą į tam tikrą darbo vietą, į karines pareigas ir pan. Dabartinėje Vokietijoje žodžiu Anwärter paprastai vadina:
-besikreipiančius, pretenduojančius dirbti tam tikrose pareigose.
-bundesvero kariškius, kurių kandidatūros svarstomos į vadovavimo pareigas.
Hitlerinėje Vokietijoje anverteris buvo NSDAP ir SS laipsnis. Hitlerinėje Vokietijoje anverterio laipsnį gaudavo priimti į valstybės tarnybą. Buvo du šio laipsnio variantai - vienas NSDAP (nacionalsocialistų) partijos nariams, kitas - nepartiniams. Anverteris buvo žemiausias laipsnis NSDAP partijoje, pirmas žingsnis sudėtingoje nacionalsocialistų partijos laipsnių sistemoje, kurios aukščiausi laipsniai buvo gauleiteris ir reichsleiteris. SS anverterio laipsnį gaudavo žmonės, pateikę prašymą priimti į SS narius ir praeinantys bandomąjį laikotarpį. Po sėkmingo bandomojo laikotarpio anverteriai tapdavo esesmanais. Pirmą kartą SS anverterio laipsnis paminėtas 1932 m., o kaip paprastas, neformalus pavadinimas šis žodis naudotas nuo 1925 m. Bendrojoje SS (Allgemeine-SS) perėjimas iš anverterio į esesmaną trukdavo gana ilgai, paprastai daugiau kaip metus. Per tuos metus jis būdavo mokomas, ruošiamas ideologiškai, lygiagrečiai būdavo tikrinamas jo rasinis, politinis ir bendras tinkamumas. Bandomajam laikotarpiui pasibaigus anverteriui sudėtingoje ceremonijoje suteikdavo esesmano laipsnį. Po 1941 m. anverterio laipsnį ėmė naudoti ir SS kariuomenėje, bet daug rečiau negu bendrojoje SS. SS kariuomenėje anverteris būdavo rekrūtas, kuris jau buvo priimtas į SS kariuomenę, bet dar nepradėjęs pagrindinio ruošimo. Prasidėjus pagrindiniam ruošimui anverteris automatiškai gaudavo šiucės ((SS šaulio) laipsnį . SS anverteriai laipsnio skiriamųjų ženklų neturėjo.


Pradedant 1942 m. egzistavo dar žemesnis beverberio laipsnis. Beverberis (vok. Bewerber - 'pretendentas, 'kandidatas', 'prašytojas') - SS laipsnis, naudotas 1942 m.-1945 m. Tai buvo žemiausias laipsnis, priskiriamas asmenims, kurie numatyti kandidatais į SS eiles. Laipsnį paprastai naudojo Allgemeine-SS, skirdami jį būsimiems SS anverteriams (vok. Anwärter). Bendrojoje SS (Allgemeine-SS) žodį beverberis paprastai naudojo kaip pavadinimą žmonėms, kurių praeitis ir ryšiai tikrinami aiškinantis, ar jis gali tapti SS nariu. Paprastai tikrindavo kriminalinę praeitį, politinį patikimumą, „rasinę kilmę“. Beverberio laipsnį retkarčiais naudodavo ir SS kariuomenė (Waffen-SS), taip vadindavo SS naujokus, kurie dar nepradėjo pradinio apmokymo. SS beverberiai paprastai neturėdavo jokios uniformos ar atskyrio ženklų. Retkarčiais beverberiai gaudavo uniformą, bet be skiriamųjų ženklų.


Šiucė (šaulys - eilinio kareivio laipsnis Vokietijos kariuomenėje. Šiucės (šaulio) laipsnis buvo naudojamas Vokietijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais. Iki 1918 m. šiucė buvo žemiausias kareivių laipsnis kulkosvaidžių daliniuose ir kai kuriuose elitiniuose daliniuose. Nuo 1920 m. šiucė buvo žemiausias reichsvero pėstininkų laipsnis. Kitose reichsvero kariuomenės rūšyse eiliniai vadinosi jėgeris (vok. Jäger), kanonierius (vok. Kanonier), pionierius (vok. Pionier), Liuftvafėje nuo 1935 m. - vok. Flieger. Šių dienų Vokietijoje šiucė yra žemiausiais kareivių laipsnis, atitinkąs NATO rangą OR-1. Už jį aukštesnis rangas yra jefreitorius (vok. Gefreiter), priskiriamas NATO rangui OR-2. Šiuolaikinėje Vokietijos kariuomenėje šiucės laipsnis nėra labai dažnas, kadangi skirtingose kariuomenės rūšyse eiliniai vadinami skirtingai. Pvz., panzergrenadierių daliniuose (vok. Panzergrenadiertruppe) sunkieji mechanizuoti pėstininkai) eiliniai vadinami panzergrenadieriais, ryšių daliniuose (vok. Fernmelder) - funkeriai (vok. Funker) ir pan. Vokietijos karinėje istorijoje buvo laikotarpiai, kai tarp šiucės ir jefreitoriaus buvo oberšiucės (vok. Oberschütze 'vyresnysis eilinis') laipsnis. SS kariuomenės laipsnis, atitinkantis eilinio laipsnį kitų šalių kariuomenėse. Jaunesnis laipsnis SS kariuomenėje buvo anverteris (kandidatas), vyresnis - oberšiucė, kuris galėtų būti pavadintas vyresniuoju kareiviu. Antrojo pasaulinio karo metais SS šiucė buvo SS kariuomenės eilinių laipsnis. Kitose SS šakose SS eiliniai vadinosi esesmanai (vok. SS-Mann).

Vokiečių eiliniam kariui turinčiam šiucės laipsnį staiga prasidedantis karas gali būti ne toks pavojingas, nes jis, kol gavo eilinio kario laipsnį, jau buvo praėjęs pakankamą apmokymų kursą. Dabar pereiname vėl prie šaškių, ir pabaigiame hierarchinę sistemą.

8. V atskyris                         Kursantas                             Anverteris
9. VI atskyris                        Pradedantysis (Stebėtojas)    Beverberis
10. Be atskyrio                    

Aišku, karai taip staiga neprasideda, bet naujokas pradėjęs treniruotis gan dažnai jau po kelių dienų dalyvauja varžybose. Ir jei prie jo pavardės bus parašytas šiucės (IV atskyris) laipsnis, tai bus tikrai neteisinga. Netgi ne kartą teko matyti, kaip kai kurie mano kolegos tokiais atvejais net nesusimastę suteikia iš karto seržanto laipsnį (II atskyris) lyg apie žemesnių laipsnių egzistavimą net nežinotų. Pabaigai keletas linksmų istorijų apie šaškių atskyrius iš mano gyvenimo.

Susėda du vaikiukai varžybose žaisti partiją. Vienas iš jų klausia kito koks yra jo atskyris. O tas kitas, prie kurio pavardės turnyrinėje lentelėje puikuojasi užrašas "II atskyris", atsako klausimu,- o kas tas atskyris yra?

Vienas klausia kito?
- Koks tavo atskyris? Seka atsakymas,- jaunutis.

Kartą kolega Borisas į vienas jaunimo varžybas atsivežė visiškai nematytą naują vaikiną ir užrašė jam I atskyrį. Aišku, visi jo varžovai jau sulaukę tokio amžiaus buvo pakankamai kvalifikuoti. Tas jo vaikinukas pirmą ir antrą susitikimus triuškinančiai pralaimi. Tada jo treneris ateina prie lentelės ir savo tušinuku jo I atskyrį pertaiso į II. Po dar dviejų pralaimėjimų daroma eilinė korekcija jau į III atskyrį. Tas vaikinukas baigė turnyrą su nuliu taškų ir IV atskyriu.

Trenerio dispozicijoje yra tik 6 atskyriai. Ir reiktų juos branginti ir taip lengvai jų neatiduoti maksimaliai juos panaudojant skatinant jaunųjų šaškininkų motyvaciją. Galima įvesti taisyklę, kad reikia ne vieną, o kelis kartus įvykdyti, kad be įvykdymo dar reikia atsikaityti teorinę dalį. Pvz.:

VI atskyriui

Matyti kirtimus
Matyti visus kirtimus
Neatiduoti savo šaškių nukirsti už dyką
Mokėti teisingai nukirsti
Mokėti laimėti su 4 damomis prieš vieną,
Mokėti žaisti su viena šaške prieš vieną (opozicija, 6 horizontalės taisyklė)
Matyti vieno ėjimo kombinacijas

V atskyriui

Petrovo trikampis
Dviejų ėjimų kombinacijos
Žinoti pagrindinius strateginius žaidimo principus

IV atskyriui

Būti gerai susipažinusiems su knyga "Pirmoji kelionė į šaškių šalį"

 

HIERARCHIJA PAGAL REITINGUS

Šiais laikais labai populiaru viską reitinguoti. Reitinguojami sportininkai, komandos, politikai, partijos, muzikiniai kūriniai, viešbučiai, restoranai ir t.t. Reitingas - tai kokios nors savybės (pajėgumo, patikimumo, populiarumo ir t.t.) pateikimas skatmeniniame pavidale. Yra daug reitingavimo sistemų. Šaškininkai žaidėjų santykinio pajėgumo nustatymui naudoja Elo reitingų sistemą. Pavadinimas kilęs iš išradėjo matematiko Arpad Elo pavardės. Elo reitingų sistema buvo sukurta šachmatams, bet vėliau buvo imta naudoti ir kitose sporto šakose bei žaidimuose. Elo reitingų sistema buvo pradėta naudoti 1960 m. JAV šachmatų federacijos. 1970 m. ją ėmė naudoti ir FIDE.